Smičius paliečia stygas, ir, regis, suvirpina pačią širdį... Prisijungia fleita, o dar po kelių natų atmosfera prisipildo viduramžių dvasia.
Salėje susirinkę svečiai akimirksniui nurimsta, suklūsta ir, pamiršę kasdienius rūpesčius, nusikelia į praeitį – į laiką, kai kavalieriai panas paliesti galėdavo vos pirštų galiukais, netyčiom nuslydusiais link baltų rankelių šokio su servetėle metu... Daugeliui tekdavo patrepsėti ir su šluota, kol prisiartindavo prie išrinktosios... O ir greta stoję negriebdavo už juosmens, nes pagal to meto etiketą nepadoru būdavę. Daugel taisyklių anuomet surašyta. Aktualių, bet vis kitoniškų.:
„Gink Dieve nevalna prisiplempus arielkos bastytis tarp žmonių viešumoj ir savo nesvietišku smirdėjimu, o taipogi kalakutiškais tauškalais papikinti sueigą.“
Nejučia įtraukianti pasaka, palaipsniui užburianti vis daugiau svečių, sutviska ryškesnėmis spalvomis. Į menę įnešami karštieji patiekalai. Garuoja gardūs žvėrienos kumpiai...
Ruduo - nuimtas derlius, iš medžioklės sugrįžę vyrai, vis anksčiau tamsėjantys vakarai, suburiantys iškilmingoms puotoms žvakių šviesos nutviekstose menėse. Kada dar švęsti, jei ne dabar!?!
Ir tik užvėrus „Lokio“ duris supranti grįžęs iš kelionės laike. Minant senamiesčio grindiniu mintyse dar sukasi legendos, padavimai ir istorijos. Dar junti gomurį skalavusio midaus skonį ir šalia einanti dama, regis, tebežingsniuoja viduramžių šokių ritmu.
Istorinė patirtis. Išjausta ir šilko gijomis širdį apsivijusi akimirka. „Viduramžių puota“, nukelianti šiuolaikinį žmogų ten, kur nebuvom nei aš, nei tu... o ausyse vis dar skamba smuiko ir fleitos melodijos...
http://www.lokys.lt/lt/renginiai